A Role

Installation

VAIDMUO / A ROLE

Tradiciškai priklausomybė vienai iš lyčių asocijuojama su anatominiais ir fiziologiniais skirtumais, bei šių skirtumų nulemtu mąstymu ir elgsena. XX a. ketvirtame dešimtmetyje bandyta iš naujo pažvelgti į nusistovėjusias nuostatas. Taip susiformavo vadinamoji lyties vaidmenų teorija, o pagrindinė šios teorijos prielaida yra biologinės lyties ir socialinės lyties kategorijų atskyrimas, bei savarankiškų ir nebūtinai tarpusavyje derančių individo lyties komponentų konceptualizavimas.
Susiformavusioje lyčių sociologijoje, asmens lytiškumas pradėtas suvokti kaip socialinis konstruktas, priklausantis nuo konkrečių istorinių ar kultūrinių sąlygų, o ne kaip grynai biologinės prigimties veiksnys. Individas perima lyčiai priskiriamas vaidmenų kategorijas bei su tuo susijusias simbolines raiškas ir jas aktyviai modifikuodamas, adaptuojasi socialinėje terpėje. Atsisakyta paviršutiniškos nuostatos, jog vyriškumą ir moteriškumą nulemia tik biologiniai skirtumai. Išryškinti daug didesnę įtaką turintys kultūriniai veiksniai: vieni vaidmenys laikomi moteriškais vienoje visuomenėje, tuo tarpu tie patys vaidmenys gali būti laikomi vyriškais kitoje visuomenėje.
Šį probleminį lauką tiria instaliacija VAIDMUO. Tai yra lyčių norminių vaidmenų pokyčių šiuolaikinėje visuomenėje refleksija. Vis dar gajus moters-namų šeimininkės įvaizdis analizuojamas emancipacinių procesų šviesoje, pabrėžiant greitai kintančias tradicijas ir ryškėjančias lyčių niveliacijos, susimaišymo tarpusavyje tendencijas. Nors ir dažnai kyla nesutarimai dėl norminių vaidmenų vertinimo, tačiau nepaisant gilių kultūrinių pokyčių XX a., dalis visuomenės vis dar įžvelgia lyčių nelygybės problemą. Išliekančios kontraversijos verčia vis iš naujo permastyti įsišaknijusias problemas, tuo pačiu ir ryškėjantį vyro ir moters įvaizdžių maišymosi procesą. Socialinė tvarka, grįsta lyčių vaidmenimis, griūva. Savęs suvokimas lyties aspektu tapo individo apsisprendimo klausimu, o šį pokytį lydi pačių stereotipų prasminė atrofacija, bei persilaužimas visuomenės sąmonėje.
Instaliacijos siužetas – buities fragmentas, kurį įprasta matyti, kaip moteriško vaidmens zoną. Erdvė apsupta šiam vaidmeniui priskiriamais buities objektais, kuriuose netikėtai išnyra ir vyriškąjį pradą atspindintys elementai. Susitikdamos kultūrinės moteriškumo ir vyriškumo sampratos, verčia kelti klausimą, kas yra moteriškas ir vyriškas vaidmuo. Tarpusavyje elementai sukuria priešybių sintezės pojūtį: projektuojamas einančios moters siluetas, pasikartojančio judesio vaizdas galiausiai transformuojamas į vyro siluetą. Erdvę užpildanti ryški raudona šviesa, kelia įtemptą atmosferą, tačiau balansą atkuria prasminis aspektas, žymintis išnykstančią atskirtį tarp vyriško ir moteriško vaidmens visuomenėje.